...niūniavau pusę nakties, ryte taip pat neiškrenta iš galvos.

...pipirų tėčiams

[Visad sakiau sau, kad visa kas gražiausio liko bangos dienoraščiuose ir ką rašydavau konkursams niekada čia nedėsiu. Kodėl? Pirmiausia, kad turėčiau kažką visiškai savo. Dargi nes trubūt jei man daug reiškiantis žmogus vestų į vilko nasrus, pati į juos įlipčiau. Jei tas žmogus man mestų akmenį dėl to, kad kažką darau ne taip, turbūt to niekad nebesiimčiau. Taip per tą kvailą klausymą išverkiau tūkstančius ašarų ir išmečiau tuo laiku bene gražiausią savo svajonę - rašymą. Šaltą vasarį pro langą, kad sudužtų, kad sušaltų, kad kaimynų vaikai kojom sumindytų...]

Ištrauka iš filol.k.rašliavos

...pipirų tėčiams

Kai buvau maža,man atrodė,kad visi

tėčiai-tai kaip lempelė šaldytuve.

Kiekvienuose namuose jų yra po vieną,

bet niekas nežino,ką jie veikia,

kai namų durys uždaromos.

Erma Bombek

Mano mažasis drauge, rankoje spaudžiantis juodos duonos riekę, plonai apteptą sviestu, liežuvėliu stumdantis tą tižią laimę po savo pieninių dantų karalystę, ar žinai, kas yra gyvenimas? Tai sunkus dalykas, vaike. Baisiai sunkus...

O kas yra ilgesys? Ne sausai apibrėžtas žodynuose, o smogiantis visu savo tikrumu realybėje. Aplankantis ne retsykiais, ne retkarčiais, o gyvenantis viduje. Tūnantis net priešaušrio sapnuose, nuodijantis juos kartumu, o kartais net iškišantis savo anglies juodumo snukį laukan.

Aš nebebijau, tiesiog gyvenu su juo, paūmėjančiu ir kartais užmiegančiu. Šis šonkaulių narve šėlstantis žvėris bijo šviesos. Jis dažniausiai prabunda naktimis. Išplėšia iš sapnų, pastato ant blakstienų visą vidinės gynybos kavaleriją ir lėtai išguldo mano pėstininkus, palikdamas man tik ašaras, kurios teka ir teka mažais sūriais ežerėliais iš manęs į vingrias pagalvės klostes.

Jei parduočiau visas sielos adatas, širdy užsilikusias ir nuo menkiausio vėjo pūstelėjimo tarškančias nuolaužas, išeitų kalnai pipirų. Sumalčiau juos tvirtom liūdesio girnom ir Dievas išbarstytų juos virš tėčių, kurie toli nuo savo vaikų, galvų. O savo vieninteliam nusiųsčiau sveiko pipiro didumo grūdą proto. Juk kartais gyvenimui pasikeisti pakanka vienos mažos sėkliukės, atpūstos į širdį...

Popietėmis stipriai stipriai užsimerkiu, suspausdama akių obuolius pirštų pagalvėlėmis taip tvirtai, jog net sukutena paširdžius. Grįžtu į vaikystę, į Kalėdas, kai man šešeri. Guliu lovoje, užlaužusi galvą matau besišypsantį tėvą, stovintį tarpduryje, jo rankose – ananasas, o paraudusiame nuo šalčio veide blyksi lengvutėlė šypsena. Man vis dar šešeri, aš sėdžiu raudonose rogėse, o tėvelis tempia mane namo. Rankoje gniaužiu permatomo plastikinio maišelio ąsą, o jame spurda didelė gyva žuvis. Atmetu ranką atgal ir tempiu ją sniegu, už mūsų driekiantis rogučių ir žuvies šonu išartoms vėžėms sniege. Po to atrandu save vonioje, apsiavusią raudonais lakiniais bateliais su kulniukais. „Svarbu, kad kaukšėtų“, – lyg susitarusios vaikystėje kartodavo visos mergaitės. Mama išdarinėjo žuvį ir man atidavė pūsles. Šokinėju ant jų, o jos pokši, keldamos vis didesnius juoko pliūpsnius. Per septintąsias mano Kalėdas įsikeliame į naujutėlaitį, dar ne visiškai įrengtą namą, kvepiantį kūčiukais, medžiu ir besiraitantį mano atsiminimuose šiltu šeimos židinio garu.

Prisiminimai... Tai it antra oda, tvirtas luobas, įrodantis, kad gyvenimas verda ne tik čia ir dabar, tačiau patvirtinantis, kad buvome, jog žmonės - ne tuščia skambi tuštuma, o mąstančios nendrės, glostomos gyvenimo sausvėjo. Tačiau prisiminimuose nėra gyvybės – jie tik primena tai, kas buvo. Niekas negali ir nebūna taip, kaip kažkada įvyko. Tai lyg Morzės abėcėlė – tarpelius tarp taškelių ir brūkšnelių užpildo tirštas kasdienybės rūkas, suskaldantis atsiminimų giją į savotišką raštą, kuriuo kažkas vis rašo ir rašo istorijas galvoje – ant senų sakinių dėliodamas naujųjų pėdeles, taip dilindamas praeities įvykių palikimą. Bijau prarasti atsiminimus, kartoju ir kartoju juos it kokią slaptą mantrą, nuo tada, kai tik įstengiu save atsiminti, kai man - ketveri ir visa šeima keliaujame į mamos darbo kalėdinę popietę. Tąkart labai išsigandau Kalėdų senio ir pamiršau taip uoliai išmoktą eilėraštį. Atsisėdusi ant jo kelių apmiriau iš išgąsčio. Į mane spigino galybės vaikų akys, suaugusieji tikėjosi dar vieno vaikiško eilėraštuko, o jis pasislėpė, užsirakino baimės stalčiukuose, kurių mano kaulėtos vaikiškos rankos nepajėgė atitraukti. Ir iš lūpų ėmė byrėti mano pačios eilėraštis: „ Plaukia žuvytės po ledu, po mano tvarteliu“... Nesupratau, kodėl suaugusiųjų veiduose ėmė žibėti galybė žiburiukų, o jų rankos plojo. Aš tik norėjau tos lėlės, kurią paėmė kita mergaitė, tik naiviai tikėjausi rasti dar vieną tokią pačią maiše... Mama iki šiol pamena tą dieną. Kartoju savo praėjusių dienų maldą, suvertą ant raudono atsiminimų siūlo, kol šis nuo rugsėjo drėgmės subyra į rausvas rudens dulkes mano delnuose. Man vienuolika, stoviu koridoriuje, pro atdarų durų plyšį matau tėtį – kaip visada geriantį kavą virtuvėje. Tik ore kybo kažkokių blogų nuojautų gijos, tik kur ne kur persišviečiančios it ažūrinis rudens rūkas nuo vilties spindulių. Tėtė jau kelis mėnesius dirbo užsienyje, todėl rudas, odinis lagaminas, stovėjęs prie durų, be jokių kaprizų įsipaišė į vakaro paveikslėlį. Tik kažkodėl nuo jo tąkart sklido atšiaurumas, jausmas, kad šalta, metalinė jo sagtis išskiria mūsų šeimą į dvi puses – vieną - liksiančią gyventi čia, tarp tėvų rankomis statyto namo sienų, o kitą - išvyksiančią ieškoti savo laimės kitur.

Ilgai stovėjusi koridoriuje, nuėjau į virtuvę. Besisiūbuodama ant žalios virtuvinės kėdės, kandžiojau sau lūpas, kol galiausiai pravirkau.

Po vakarienės atėjo kaimynas, ant keisto lapo pasirašė, tąpat padarė tėtis bei mama, ir jis išvažiavo. Visiems laikams.

Tėti, ar tau nešalta? Tu pavalgęs? Kodėl nebeskambini? Ar tu dar gyvas?
Jei tai būtų tas paskutinis vakaras namuose, nešvaistyčiau laiko akmeninėms ašarų pupoms sėti ant virtuvės grindų, tepasakyčiau: „Tėti, kaip stipriai aš tave myliu“. Apipinčiau tavo žodžius savaisiais, įsupčiau, įglostyčiau, įausčiau juos į tankią nosinės marlę, iš kurios nebeišplaučiau net brūžindama muilo gabalėliu ar trindama sudiržusiais delnais.
Aš nevalgyčiau, rinkčiau centus, pabirusius nepažįstamiesiems iš kišenių ant šaligatvių, stovėčiau turguje dideliame krepšyje laikydama savo šunį ir katę, siūlydama juos skubantiems, užsimiegojusiems žmonėms, kuriems šiandien tereikia pomidorų. Ne katės, ne šuns, inkščiančio ir lipančio iš krepšio, o tik kilogramo pomidorų... Eičiau pėškomis, kol padai degtų ir oda nertųsi net nuo suskeldėjusių kulnų, kad tik valandai pamatyčiau savo tėtį. Man pakaktų skiautės popieriaus, įšildytos meile, nors ir ant laikraščio draiskanos parašyto „Aš tave myliu...Man viskas gerai. Gyvenu.“.
Vis dar nesugebu pykti, per septynerius svilinančio ilgesio metus nebuvo nė dienos, aptrauktos pilku nusivylimo dūmu. Tik vis baisiau pagalvojus, kad jei vieną dieną gatvėje prasilenkčiau su savo tėčiu, galiu jo nebepažinti. Kad jo vienintelio vaiko vyzdžių juodume ima blyksėti susvetimėjimas. Aš nežinau, ar turėčiau ką pasakyti, ar tiek metų sugebėtų sutilpti į kalbą, galų gale, ar mokėčiau priimti tą žmogų, nebuvusį tiek metų šalia manęs ir įskridusį į mano planetą aliumine raketa, pro kurios iliuminatorių matosi jau visai kitoks vaizdas. Aš nežinau, ar mokėčiau turėti tėtį.
Tėvo išvykimas buvo pirmasis toks rimtas pasimatymas su gyvenimu ir reakcija į jo išpuolius. Galbūt tam dar buvau nepasiruošusi, nors mintis, kad tai įvyks, visuomet kabojo kažkur šalia, it sunkus kardas, kabantis ant voratinklio gijos. Kaip niekad iš arti į mane žvelgiantį pasaulio neteisingumą pasitikau ant siūlo besitabaluojančia išaugto švarkelio saga.


Berods 2007m.žiema

Man
taip
liūdna.
Taip
velniškai
liūdna...

K
ai
mat
au, jo
g žaizdo
s vis dar n
egyja, o tik lė
tai lėtai traukia
si laiko plėvele. Kai
gaila, jog visko tiek i
šdalinta vėjais. Be
atganio adreso,
grąžos.

Naktim į galvą susispeičia šimtai baimių, liūdesio draiskanų. Ir net vaistai kartais vėl nebeatneša ramių sapnų.
Lyg kas tūkstantąjį kartų mane temptų per atgal sukamą kino juostą.

Kodėl dabar beveik kiekvienas skalbiame ir džiaustome savo marškinius prieš visų akis. Jausmas, kad jei kažkas skaito, tu kažkam rūpi?..

Tesugalvoju vieną vienintelį epitetą sau - žuviasmegenė.

Įspėk,kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.

Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.

Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.

 

Visiems gražių, šiltų ir tikrų švenčių ;)
Kiekvienas, pasukęs galvą, turbūt rastume po žmogų, kurio seniai nekalbinome, ar tą, kuriam norėtųsi tarti nuoširdų žodį.
Tad gal dabar pats metas tai padaryti? :>

O jūs ar esat rašę laišką ant kitos traukinio bilietėlio pusės? :)

...and You can say I'm a lonely sailor

... sekmadieniai mieli anglų konsultacijomis,kai užsidedi gražiausią paltą bei nusivalai batus, o galiausiai geri latte prie apsnigto Karjero su ilgesio pilnais pokalbiais. Tik šaltis, ramybė ir žiūrėjimas į ledą raižančias pačiūžas...
Šis vakaras vis tik be galo liūdnas. Nes artėja Kalėdos ir tam laukimui koją pakiša mylimiausia mama, nes rašiau laišką ir nė vienoje eilutėje neprasitariau, kad ašaros byra taip nevaldomai ir stipriai, jog griebiu ne nosinę, o popierinių rankšluosčių ruloną. Ir nors parašius laišką visada iškart dedu į voką ir užklijuoju(idant dėl netobulumo neišmesčiau), šįkart pusbalsiu perskaičiau.
Metų gale susiuvu paskutines žiojėjusias skyles viduje, išsikratau visus piktus akmenis iš švarko kišenių, pagaliau sugebėdama atleisti už tai, koks skaudus pavasaris mane pasitiko. Atsiprašau už kiekvieną kitų žmonių ašarą dėl manęs.
Ir jaučiu,jog Kalėdos ateina tikrai ramios...

Eglė iki dangaus močiutei į Kazachstaną

...ir vis dar tikiu, jog laiškus rašyti ir gauti yra be galo gera. Rašau tiems, kurie jų tikisi, kuriems tai bus staigmena ir kurie man niekad taip ir neparašė..
Turbūt ranka rašyti laiškai miršta ne dėl to, jog atsirado greitesnių būdų. Tiesiog nebemokam būti iki paskutinės siūlės nuoširdūs, o gal bijom... Nes ir pati perlipau tarytum didžiulę sieną, per savo kvailą pasipūtimą ir žinojimą,kad kai kurie laiškai iškeliauja be atgalinio adreso..

I.V

gėdijasi karpomų nagų garso prieš santechniką.

Prisiminimų vakaras.

O žinai? Per tave aš pamėgau arbatą ir nebegeriu kavos nuo rudens.
Tai buvo pats gražiausias mano girdėtų komplimentų iš tavęs. O gal ir iš visų kada nors kieno sakytų.

You should've looked after her better
You should've looked after her more
You should've locked the door

O mano vyre ir aguonų kefyre..

Visiems reikia 4 kampų, kurie negriūtų ir skaudžiom nuolaužom nekristų ant galvos, stogo, po kuriuo nelytų ir kiaurai nekoštų vėjai, šaukšto, kuriame garuotų šiltas viralas ir dar.. to kažko. Kažko, kam su meile būtų galima kepti žagarėlius ar sekmadienines bandeles su daržovėmis ir sezamu, to, kuris mane vežtųsi gerti arbatos, kai užšals visi aplinkiniai ežerai, kuris palaikytų, klypstant į visas puses ant pačiūžų... Tam kažkam aš virsiu morkų ar gilių kavą, galbūt jis lygiai taip pat knygas vers pirmiau iš galo bei mėgs mėtinius saldainius metalinėse dėželėse, ir žinos, jog kaštoną ant tako reikia ne paspirti, o įsidėti į kišenę. O įsidėjus į kišenę, arba pašildžius delnuose padovanoti kam brangiam, arba pasėti.
Ir prieš miegą tūkstantąjį kartą versdamasi nuo šono ant šono vis pasiilgstu to, kuris pirmąkart būtų tikras, tikrai mylimas, o ne per naktų naktis įsikalbėtas, iš ilgesio ir nematymo susikurtas kitoks, nei yra.

O kai nėra, telieka nusipirkt virbalus, didelį kamuolį žalių siūlų ir atsiminti, kaip reikia megzti.. .kad būtų nors kiek šilčiau ;>

A dog is the only thing on earth that loves you more than he loves himself.